Tomas-Vaiseta-c-Robertas-Daškevičius
Winning Book Image
ch-cover

Tomas Vaiseta (né en 1984) est écrivain, historien et maître de conférences à la Faculté d’histoire de l’Université de Vilnius. Son premier ouvrage, le recueil de nouvelles Paukščių miegas (Le Sommeil d’Oiseaux, 2014) est retenu sur la liste des cinq meilleurs livres pour lecteurs adultes de la sélection du prix du livre de l’année, ainsi que sur la liste des douze livres les plus créatifs choisis par l’Institut de littérature et de folklore lituaniens. Son roman Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal (Orphée : Un Voyage d’aller-retour, 2016), est également retenu sur la liste des cinq meilleurs livres pour lecteurs adultes. Son dernier roman, Ch., remporte le prix littéraire Jurga Ivanauskaitė en 2022, et est retenu sur la liste des douze livres les plus créatifs de l’année 2021 en Lituanie. Vaiseta a également écrit deux monographes historiques : Nuobodulio visuomenė (La Société de l’Ennui, 2014) et Vasarnamis (Maison d’été, 2018). Il a décroché les prix littéraires Kazimieras Barėnas et Jurgis Kunčinas. En 2018, Vaiseta assiste au « International Literary Translation & Creative Writing Summer School » à Norwich en tant que romancier invité.  

EUPL Year
EUPL Country
Ch.

Selon les mots d’un machiniste, Charles, le personnage principal et narrateur de son dernier livre, Ch. est un roman sur le premier vrai théâtre, car dans celui-ci, la représentation dure jusqu’à la fin – jusqu’à la mort. On dit que de tels théâtres apparaissent pendant les années les plus sombres de l’épreuve pour expier les péchés de l’humanité. En entrant sur la scène du roman, les acteurs reconstituent l’histoire de la torture de Saint Denis, l’évêque de Paris, telle qu’elle était historiquement décrite dans les représentations médiévales : ils sont brûlés, fouettés, donnés en pâture aux bêtes sauvages. Cette histoire peut être lue comme l’élégie d’un père pleurant sa fille assassinée ; comme une allégorie du purgatoire, abondante en références à la Bible, à la culture carolingienne et à la fiction ; comme l’avertissement d’un prophète imposteur sur la fin de la culture européenne ; ou comme une ode aux chats qui ont été envoyés pour combattre le diable.

Agent / Rights Director

saulina@baltoslankos.lt
Saulina Kochanskaitė (agent)

Publishing House

Excerpt

Excerpt

O kur nubloškė mane, Šarlį? Žinote, štai jums dar vienas skirtumas: praktinis skausmas įkalina žmogų viename taške, mylimai, iškamuotai Adelei tas taškas sutapo su juostančiu žemės lopinėliu, į kurį buvo įbestas nedidelis kryželis ir prie jo prikalta skardinė lentelė su mūsų dukrelės vardu, Viešpatie, ir gimimo bei mirties datomis, o abstraktus skausmas medžioja žmogų vaizduotės tyrlaukiuose, todėl man žūtbūt reikėjo atrasti slaptavietę. Jokių intymių vietelių anapus mūsų namų aš neturėjau. Turėjau tik biblioteką. Tuomet dar turėjau. Namo grįždavau vien kelias valandas numigti, kitą laiką tūnodavau tenai, niekieno nekliudomas, lyg sirgčiau užkrečiama liga. Ar valgydavau? Ar prausdavausi? Neatsimenu. Buvau medžiojamas, buvau taikinys, kurį nuolat pakerta kulkos. Tačiau pamenu, kaip kartą grįžau namo po vidurnakčio, įkišau raktą į spyną ir jis nepasisuko, tarytum būtų įšalęs užrakte. Tada tyliai ir švelniai kaip katino atodūsis prasivėrė durys ir įsisupusi į kambario šilumą laukan žengė Adelė. Supraskite, trisdešimt dveji metai bibliotekoje, bet keturiasdešimt treji – su šia moterimi, tą akimirksnį vėstančia ir temstančia, kai laukujės durys užsidarė ir mus įtraukė šaltos nakties giedras dangus. Ir kaip ji, Adelė, neišeikvojo savo švelnumo atsargų? Kaip jų galėjo būti likę po to, po dukrelės mirties? Žinoma, ką ji ištarė, buvo žiaurus jos praktinio skausmo padarinys, bet ištarė ji dar švelniau nei įprastai: arba visiems laikams grįžti namo, arba visiems laikams iš jų išeini. Koks jos balso aiškumas! Koks nakties aiškumas! Pro žvaigždžių kiaurymes, pro juodo dangaus kiaurasamtį ant mūsų galvų sijojosi mirties nuoplavos, o jos nuodingi vaisiai liko blizgėti ten, aukštai, deja, nepasiekiami. Gali būti, kad per keturiasdešimt trejus metus mes pirmą kartą patyrėme tokią kraupią, bet, kaip sakoma, romantišką akimirką, lyg būtume ne skyręsi, o ką tik susipažinę. Ar Adelė neatleido man, kad nepadėjau jai pastatyti antkapio, ar ji suprato tai, ko aš bent tada, stypsodamas ant namų slenksčio, dar nebuvau įsisąmoninęs – kad savąjį antkapį pastačiau ir jame apsigyvenau? Kad biblioteka tapo ir slaptaviete, ir tuo nelemtu dukrelės paminklu?

Po to vaidinimo visi sumišę ir nuščiuvę skirstėsi po kambarius. Ponas Režisierius tradicinį maldos susirinkimą nukėlė į kitą dieną, sausai sumurmėdamas „rytoj“. Žinoma, aš turiu savų spėjimų dėl pono Režisieriaus sprendimo, bet kas iš to? Priežasčių galėję būti šimtai, o aš jums pateikčiau vos vieną iš jų, ir ta nebūtinai pati svariausia. Užtat atkuto katinai. Spingsėdami jonvabalių akutėmis jie tapinėjo skubriais žingsneliais, lyg tvarkytų neatidėliotinus reikalus reikaliukus, o pamatę žmogystą, tai yra vieną iš mūsų, tuoj pasišiaušdavo ir nuliuoksėdavo tolyn. Jų piktas, bent mano akimis, džiaugsmas negalėjo negelti širdies. Tarytum iki tol su jais būtų elgtasi nederamai ir tik dabar jie pajutę tikrą katiniško gyvenimo skonį. Tvyrant šitam liūdnam trupę apėmusiam sukrėtimui. Kas galėjo pagalvoti? Ir kaip greitai pasiduodi bendrai nuotaikai! Rodos, kas man darbo? Atleiskite, kad šitaip stačiokiškai, na, bet iš tiesų – kuo aš dėtas? Visas tas sumanymas – gryniausia pono Režisieriaus avantiūra, dėl kurios niekas kitas neturėtų jaustis atsakingas. Ir vis dėlto sutvarkęs sceną, nukurnėjau juodais koridoriais iki savo kambarėlio, mielosios Ch, prislėgtas ar kaltės, ar nepasitenkinimo. Paniuręs nusijuosiau diržą su įrankiais ir atsisegiau marškinių sagas, tuomet išgirdau kažką krebždant aplink duris.

Po galais, na, ir pasiuto tie katinai! (Leiskite prisipažinti: dabar truputį gėda, kad tada vos ne garsiai ėmiau keikti mielus padykusius padarėlius, visai nekaltus dėl mūsų, žmonių, juokingų tragedijų, taip, sutinku, reikėtų sakyti – nejuokingų komedijų.) Kai suklibėjo durų rankena, supratau, kad čia ne katinai (o, ne jūs vieni esate girdėję apie katinus, gebančius atsidaryti duris, tačiau ne gamykloje, net ir šią katinų Valpurgijos naktį). Durys atsivėrė ir pamačiau stypsantį kaulėtą siluetą. Tamsa veržėsi taip įžūliai, kad ir prie jos pratusios akys negalėjo iškart atpažinti, kas ten stovi. Lyg kokia ragana būtų atėjusi tuoktis su velniu! Na, koks iš manęs, Šarlio, velnias? Vieni juokai, nors tada juokas neėmė. Siluetas žingtelėjo į kambarį ir – kaipgi, žinoma, – atpažinau ją, Julitą. Ji stovėjo išsitiesusi, įsitempusi, o paprastai į kuodą rišamos garbanos (išskyrus vieną kitą išdrykusią sruogą, beje, nepritarčiau spėjimui, kad ištraukdavo ją tyčia, – ne jos būdui buvo koketuoti, net nekaltai) laisvai krito ant pečių. Todėl jos ir neatpažinau. Na, ir dar ta, kaip čia pasakius, delikati aplinkybė, kurios, dovanokite, negaliu išvengti nepaminėjęs, kad ji stypsojo vienais naktiniais, ačiū Dievui, pusilgėmis rankovėmis, bet apnuogintais keliais ir šiek tiek šlaunimis (ir kaip neapgalvotai šiais laikais siuvami tokie subtilūs drabužėliai). „Prašau“, – ištarė ji, palikdama, matyt, man nuspręsti, kurį jos prašymą įvykdyti. „Prašau nebijoti“, – patikslino ji, nes tikslumą mėgo. O man patiko, kad Julita net į mane, Šarlį, kreipėsi mandagiai, daugiskaitos antruoju asmeniu, be to perdėto familiarumo, kuris apsėdęs mūsų pasaulį ir galbūt dėl to sukvailėjusį. Kaip tai susiję? Žinote, mandagumas nėra vien kreipiniai, jis lemia mąstymą, gyvenimo būdą ar trajektoriją, kuri mus gelbėja nuo horizontalios plokštumos. Na, matau, ilgai užtrukčiau aiškinti, o ir nesu tikras, kad pavyktų išdėstyti savo mintį. Prašau pamiršti. Julitos mandagumas nebuvo šios nakties pokštas. O tai, sutikite, dar nuostabiau, atsižvelgiant į jos darbą, varginamą įtampą, išprotėjusius skambintojus su reikalu ir be reikalo. Kas čia keista, kad jos amato žmonėms būdingas šiurkštumas, nepatiklumas ir neatlaidumas, kitaip ir neįmanoma, jų sunki, dygliuota ir šalta kaip tanko vikšrai kalba yra profesijos liga, kita vertus, ar liga gali būti tai, kas padeda išgyventi? O staiga girdžiu: „Jūs, Šarli...“ Būčiau padaręs bet ką, garbės žodis, bet ką.

Tačiau šito nelaukiau! Julita ištiesė ranką ir kažką atkišo. Įsižiūrėjęs atpažinau plaukų kuokštą. Nepatikėjau, kol ji ištarė: „Jo ir mano plaukai.“ Jos plaukai, šitą suprantu, o kaip jai pavyko gauti jo, žinote, Igno, plaukų, man galva neišnešė. Pats tą, kaip čia pavadinus, Igno kūno palikimą sušlaviau ir sukroviau į maišą. Sunku ten buvo ką atskirti, o plaukų ir visai nemačiau. Paėmiau kuokštą į rankas – jos garbana, iš tiesų, viena akimi dėbtelėjau į Julitą, buvo galima įžiūrėti, kad kairėje pusėje, ties ausimi, jos juodų plaukų girliandos retesnės, o šalia – kiti plaukai, kur kas trumpesni, plonesni ir tamsoje beveik bespalviai. Jie galėjo būti Igno, nors iš kur galėjau žinoti? Julitos balsas nuskambėjo tvirtai: „Ar galėtumėte, Šarli, mūsų plaukus supinti kartu?“ „Supinti“ nėra tikslus žodis, Julita, toji precizikos mėgėja, galėjo rasti tinkamesnį žodį, bet nesiėmiau ginčytis, nes ginčytis reikėjo dėl rimtesnių klausimų. Malonėkite suprasti, tai buvo ne mano pareiga, o kažkas anapus jos, ir neketinu toliau leistis į kalbas apie tas, na, gerai, plaukų skulptūrėles. Aš ne tik neprivalėjau, kaip prašė Julita, supinti Igno ir jos plaukų kartu, aš apskritai neprivalėjau nieko daryti! Tas avantiūriškas vaidinimas, tie pasiutę katinai, net Julita, šnaranti medvilniniais naktiniais, niekas negalėjo man, Šarliui, primesti prievolės ką nors daryti su plaukų kuokštais, gulinčiais ant mano delno kaip nešvariai uždirbti nedidelės vertės banknotai. Aš nesutikdamas papurčiau galvą, ir Julita atatupsta atsitraukė per keletą žingsnių durų link. Vyliausi, kad tuoj išeis. Bet ne. Ji vos sulenkė kojas per kelius, kilstelėjo naktinių kraštą ir ėmė lėtai siūbuoti dubenį. Julita šoko, teisingiau būtų sakyti, negrabiai judėjo pagal kadaise išmoktas taisykles, ji akivaizdžiai stengėsi būti tiksli, deja, tokiam šokiui reikėjo kitokio tikslumo, įgimto, neapskaičiuojamo. Padėjau plaukų kuokštą ant stalo, nusivilkau marškinius ir įsmukau į lovą po antklode. Nusigręžęs nuo Julitos į sieną, girdėjau, kaip medvilnė glosto jos kaulėtą tarsi girgždančios sūpynės judantį kūną, o gilus, nervingas kvėpavimas taikosi su vienkartiniu pralaimėjimu. Už durų, koridoriaus gerklėje, atbangavo šaižus katinų kniaukimas. Stojo tyla. Julita atsėlino prie mano sulankstomos sofos, lengvai kaip knygos puslapį atvertė antklodę ir atsigulusi prigludo iš nugaros. Virpėjo. Atsargiai apkabino ranka, ir beregint abu nusiraminome sapne.

Excerpt - Translation

Excerpt translated into English by Laima Vince, edited by Saulina Kochanskaite

And where was I, Charlie, cast away. You know, here’s one more difference for you: practical pain imprisons a person in one point. For my beloved suffering Adele, that point became rooted in that plot of blackened ground that was our daughter’s grave. That plot of land where there is a little cross stuck into the ground and a tin board nailed to it with our daughter’s name. Lord, her name, and also the dates of her birth and her death. Oh, but abstract pain haunts a man in his wilderness of imagination. That is why I desperately needed to find a place to hide. I didn’t have any intimate place apart from our house. I only had the library. Then, I still had the library. I only returned home for a few hours to sleep. All the rest of the time I lurked in the library, not bothered by anyone, as though I were carrying a highly infectious disease. Did I eat? Did I bathe? I don’t remember. I was hunted, I was a target that was continually riddled with bullets. Although, I do remember that one time I returned home after midnight, stuck my key into the lock, and it did not open, as though it had frozen to the lock. Then, quietly, and gentle as a cat’s breath, the door opened, and Adele stepped outside, wrapped in the warmth of the house. Please, try to understand: I spent thirty-two years in the library, but I’ve lived forty-three years with this woman, who in that very moment was growing colder and darker, when finally the outer doors shut and we were pulled in by the cold, clear sky of the night. How did she, Adele, not use up all the gentleness she had in her? How could anything of that gentle nature be left after our daughter’s death? Of course, the words she uttered that night were the result of her terrible practical suffering. But she uttered them more gently than she ever had before. She said to me: Either come home for all times or leave home for all times. What a clarity of the voice! What a clarity of the night! Ashes of death were being sifted onto our heads through the colander of the black sky, through the tiny cracks in-between the stars; and its poisonous fruit remained shining up above, right there, up high, where unfortunately no one could reach it. It could be that after forty-three years together for the first time we experienced such a horrific, but, at the same time, as they say, romantic, moment together. It was as though we were not breaking up but meeting each other for the very first time. Did Adele not forgive me for not helping her put up our daughter’s gravestone? Did she understand what I, shifting my weight from leg to leg, standing on the threshold of our home, did not yet comprehend – that I had built my own grave and that I was living in it? That the library had become my hiding place, as well as a damned gravestone of my daughter?

After that performance, everyone, confused and hushed, quickly retreated to their respective rooms. Mr. Director postponed the traditional prayer circle to another day, dryly muttering, “Tomorrow.” Of course, I have my own guesses about Mr. Director’s decision, but what of it? There could have been hundreds of excuses, and I would be able to present just one to you, and not necessarily the most important one. But the cats came back to life. With their little eyes lit up like fireflies, they scattered around on their padded feet, as though they were taking care of all sorts of urgent cat business, but when they saw a human, that is one of us, they arched their backs and dashed away. Even though their joy seemed malevolent, I couldn‘t help but feel heartbroken for them. It was as though they hadn’t been treated right up until now and they finally tasted the life of a real cat. In this sad shock that engulfed the troupe. Who would have thought? How quickly one caves into the general mood! But what difference was it to me?  Excuse me for being so blunt, well, but really, how is this my fault? That entire idea was the venture of Mr. Director. Nobody other than him ought to feel responsible for it. Still, after I’d cleaned up the stage, I scurried down the dark corridors to my little room, my dear Ch, burdened with whether guilt or dissatisfaction. Glum, I took off my tool belt and unbuttoned my shirt. That’s when I heard something scratching and scraping around my door.

For God’s sake, those cats had gone mad! (Allow me to admit, I am a little embarrassed of how I almost cursed those naughty, sweet furballs out loud that night; they were not at all responsible for our ridiculous human tragedies, or rather – yes, I agree – our boring human comedies.) When my doorknob rattled, I knew it was not the cats. (Oh, not only you have heard of those cats who learn how to turn doorknobs, but not in this factory, not even in this Walpurgis night of cats.) The door swung open, and I saw before me a bony silhouette. The darkness invaded with such impertinence that even with my well-practiced eyes I could not make out who it was standing before me. It was as though some witch had come to be married off to the devil! Well, what sort of a devil am I? It was all a joke, but I was in no mood to laugh then. The silhouette stepped inside the room – and of course, of course – I recognized her. It was Julita. She stood tall, strained, and her curly hair, which was normally tied up in a knot on the top of her head, fell onto her shoulders (her hair was always tied up, except for a few curly strands that always came loose, and, by the way, I would disagree with a guess that she did this on purpose – it was not her manner to be coquettish, even if innocently). That was why I did not recognize her. Well, and there was also, how shall we say, the delicate circumstances, which, pardon me, I’m obliged to chronicle. She stood upright before me only in her nightgown. Thank God her sleeves were long, but her knees and some of her thighs were exposed. (Oh, how thoughtlessly those subtle articles of clothing are sewn these days). “Please,” she said, leaving it probably up to me to decide which of her requests I’d honour. “Please don’t be afraid,” she said more accurately because she liked to be accurate. And I liked that Julita addressed even me, Charlie, politely, by using the formal pronoun, with none of that exaggerated familiarity which possesses our world and makes it dim-witted. How is this related? You see, being polite is not only about choosing to address one by the formal pronoun, it also influences one’s thinking, one’s lifestyle, one’s trajectory, which saves us from horizontal flatness. Yes, I see, it would take a long time for me to explain, and I am not at all certain that I would possibly manage to enunciate my thought. Please forget it. Julita’s good manners were not just a trick of this night. And that, you have to agree, was even more remarkable when one considered her work, its tiring tension, and all the mad people who would call her both for a reason, and for no reason at all. It’s no surprise that people working in her field tend to be rough, untrusting, and slow to forgive; they can’t be any other way, not with their language – heavy, thorny, and cold as a tank’s caterpillars – an occupational disease. Then again, can something that allows one to survive be a disease? And then suddenly I heard her say: “You, Charlie.” I swear, I would have done anything, and I mean anything.

But this I did not expect! Julita shoved out her hand and there was something in it. I gazed at what she was showing me and discerned that it was a lock of hair. I could not believe it until she said, “That is his hair, and my hair.” I understood that it was her hair, but how had she gotten his, you know, Ignas’s hair, I had no idea. I cleaned up his remains myself after the play and had shoved it into the bag. It was hard to see what was what, and I especially did not take note of his hair. I took the locks out of her hands: her curl, I glanced at Julita with one eye, and, really, you could see that on the left side of her head, above her ear, her black curls were less dense. Beside her curl now lying in my palm, the rest of the hair was not hers, it was much shorter, thinner and seemed almost colourless in the dark. It could have been Ignas’s hair, but how could I tell. Julita said in a firm voice: “Could you, Charlie, braid our hair together?” Braid is not a very accurate verb. Julita, who so favoured precision in language, could have found a better suited word. But I did not argue with her. That’s because one only argued over more serious matters. Please try to understand. That was not my responsibility, but something beyond it, and I don’t intend to get any more into talking about those, well, ahem, those hair sculptures. Not only did I not have to, as Julita asked, braid Ignas’s and her hair together, I had no obligation to do anything at all! That venturesome performance, those raving cats, even Julita in her rustling cotton nightdress, nobody could push me, Charlie, to do something with those locks of hair lying on my palm, as though they were ill-gotten money. I shook my head, no, and Julita took a few steps backwards towards the door. I hoped that she would soon leave. But no. She bent her knees a little, yanked up the edge of her nightdress, and began to slowly gyrate her hips. Julita danced, although it would be more accurate to say that she clumsily moved according to some rules she’d once learned. She obviously tried to be precise in her dance, only, that sort of a dance required a different sort of precision, an inborn, incalculable precision. I placed the lock of hair on my desk, pulled off my shirt and sunk into my bed under the blanket. I turned my back away from Julita and listened how the cotton of her nightdress rustled against her bony, gyrating like a squeaking swing body, how her deep, nervous breathing reconciled with a one-time defeat. Beyond the door, a sharp mewing of the cats rippled from the throat of the corridor. Suddenly, everything went quiet. Julita crept up to my sofa bed. In a single light movement, as though she were turning the page of a book, she pulled up the blanket and lay down beside me, pressing her body against my back. Trembling. She hugged me carefully with one arm and, in the blink of an eye, we both found comfort in a dream.